Someone

Priverstinis juokas
Greičiausias būdas prajuokinti žmogų — jį pakutenti. Tačiau kutenimas — ne itin geras būdas nuotaikai pakelti. Mėšlungiški trūkčioji mai neturi nieko bendra su linksmybėmis.

Kas „bijo" kutenimo?

Vieni kutenimą pakelia lengvai ir net jaučia tam tikrą pasiten¬kinimą, kiti jo paniškai bijo. O kai kurie žmonės j kutenimą iš viso nereaguoja, tačiau tokių yra labai nedaug.
Mokslininkai neseniai panei¬gė mitą, jog kutenimas — iš bež¬džionių paveldėtas bendravimo būdas. Esą šie gyvūnai tokiu bū¬du išreikšdavo savo simpatijas vienas kitam. Tačiau išaiškėjo, kad žmonėms nėra jokio skirtu¬mo, kas juos kutena — kitas žmogus ar robotas. Tačiau į sa¬vo paties kutenimą žmogus ne¬reaguoja. Matyt, smegenys atlie¬ka „saugiklio" vaidmenį: kad žmogus netaptų „kutenomanu".
Dažniausiai audringiau į ku¬tenimą reaguoja plonesnį poodi¬nį riebalų sluoksnį turintys žmo¬nės, taip pat cholerikai ir san¬gvinikai, nes jų nervų sistema yra žymiai jautresnė.
Geros nuotaikos „generatorius"?
Yra nuomonių, kad kutenimas sukelia gerą nuotaiką. Kutenimo metu sužadinami vidiniai orga¬nizmo resursai (nervų ląstelės, sekretas), kurie į kraują išskiria įvairių medžiagų, didinančių at¬sparumą stresams ir virusams. Žmonės, kurie nebijo kutenimo, galbūt nejaučia šių medžiagų trū¬kumo. Tačiau Kalifornijos univer¬siteto mokslininkai teigia, jog ku¬tenimas nepagerina nuotakos: eksperimentų metu nustatyta, jog mėšlungiški traukuliai kutenimo metu neturi nieko bendra su linksmybėmis. Skleisdamas pana¬šų į juoką garsą, žmogus, pats to nesuvokdamas, parodo, kad ku¬tenimas jam nemalonus ir jis no¬rėtų greičiau jį nutraukti.
Antrasis patrulis
Kodėl kutenimui jautrios tik„slaptos" kūno vietos — pažas¬tys, kaklas, kirkšnys, alkūnių, ke¬lių sulenkimai, pilvas ir šonai? Todėl, kad šias kūno vietas rei¬kia atidžiau saugoti, nes jose esančios stambiosios kraujagys¬lės, raiščiai, sausgyslės ir gyvy¬biškai svarbūs organai yra ar¬čiausiai kūno paviršiaus. Gam¬ta išmintingai pasirūpino mūsų saugumu: sulenkę alkūnes, su¬spaudę kojas arba prispaudę smakrą prie krūtinės, mes galime apsaugoti pačias jautriausias kū¬no vietas. Tačiau kad žmogus dar greičiau pajustų net menkiausią prisilietimą, motinėlė gamta prie šių kūno vietų „pastatė antrąjį patrulį" — nepašykštėjo daugy¬bės nervinių ląstelių.
Dažniausiai kutenimas suke¬lia nevalingus rankų judesius. Taip elgiamės ne be reikalo: mū¬sų protėviai šitaip nuvydavo nuo odos smulkius parazitus ir vabz¬džius, kurie sukeldavo kutenimą ir mėšlungiškus traukulius. Kai kurie tuo aiškina ir faktą, kodėl mes kutenami juokiamės. Esą kai praeina momentinis išgąstis dėl savo saugumo (parazitai nu¬vyti) ir žmogus suvokia, jog jam niekas negresia, jis prapliumpa nerviniu juoku.
Ar galima užkutenti mirtinai?
R.Dekartas manė, kad kuteni¬mo prigimtis yra metafizinė, nes sukelia ir dvasios, ir kūno kan¬čią arba „malonumą, nepanei¬giantį kančios". Viduramžiais kutenimas buvo tapęs baisiu kankinimo būdu. Pasirodo, ilgai kutenamam žmogui traukuliai ir juokas sukelia siaubingą skaus¬mą ir kvėpavimo takų spazmus. Kutenimas neįtikėtina jėga per¬smelkia visą kūną, sukelia mėš¬lungį, žmogus krenta ant žemės ir miršta nuo oro trūkumo.
Buvo prigalvota pačių įvairiau¬sių kankinimo kutenimu būdų. Paprasčiausias iš jų — kai inkvi¬zitoriai kankiniui kutendavo jaut¬rias kūno vietas rankomis arba šepetėliais, teptukais ir šiurkščio¬mis paukščių plunksnomis. Bude¬liai kutendavo pėdas, spenelius, pažastis, lyties organus, o mote¬rims dar ir po krūtine.
Kartais pėdas įtrindavo drėg¬na druska ir prie aukos pastaty¬davo ožką, kad gyvūnas laižytų skanumyną nuo pėdų šiurkščiu liežuviu, o nelaimingasis tuo tar¬pu raitydavosi nuo kutenimo.
Rytuose budeliai auką kan¬kindavo uždėję jai ant jautrių kūno vietų smulkių vabalų ir už¬dengę juos riešutų kevalais. Po kelių minučių vabalėlių „kuteni¬mas" tapdavo toks nepakenčia¬mas, kad kankinys viską prisipa¬žindavo.
Sakajų gentys iki šiol už pa¬darytą skriaudą rengia dvikovas su povo plunksnomis. Pergalę pasiekia tas, kuris priverčia prie¬šininką juoktis nuo kutenimo.
Meilė kutenimo nebijo
Kutenimas—dažnas meilės žai¬dimų elementas, o kai kas netgi tvirtina, jog taip galima sukelti partneriui orgazmą. Iš dalies tai tiesa, tačiau kutenti reikia labai meistriškai ir atsargiai.
Kiekviena tauta turi erotinio kutenimo būdų. Afrikiečiai ku¬tenimo techniką renkasi norėda¬mi žmogų paskatinti kokiam nors veiksmui, o indai teigia, jog kutenimas turi būti kaip „šokis" bitės, kuri iš pradžių tik suka ap¬linkui ratus, o po to staigiai įge¬lia. Kinių nuomone, geriausias būdas sujaudinti meilužį—švel¬niai paliesti jo kūną kojų pėdo¬mis. Kad pėdos būtų švelnios ir minkštos, miegamųjų meistrės stengiasi kuo mažiau vaikščioti, o treniruojasi kojomis „kutenda¬mos" obuolius ir mandarinus.
Arabai negali atsilaikyti prieš kutenimą plaukais, kuriuos va¬dina „tūkstančiais pirštų". Japo¬nijoje kutenimas — grynai mo¬teriškas užsiėmimas. Nors pagal tradiciją tapti geišomis negalė¬jo neįvaldžiusios „švelnumo me¬no" — įvairių prisilietimo būdų, įskaitant ir kutenimą, — mergi¬nos. Geišos privalėjo žinoti, ko¬kios kūno vietos jautriausios ku¬tenimui, ir liesdavo jas prisiden¬gusios ranką vėduokle.

Kas kuteno Otelą? Yra nemažai legendų ir prietarų, susijusių su kutenimu. Pavyzdžiui, anglų nuomone, jeigu mažam vaikui kutensi pėdutes, jis užaugs luošas. O pas mus gajus prieta¬ras, kad bijantis kutenimo žmogus yra labai pavydus.
Protingas tas, kas bijo kutenimo. Majamio universiteto Pediat¬rijos skyriuje jau kelerius metus atliekamos „kutenimo proce¬dūros". Naujagimiams kasdien tris kartus per dieną atliekami penkias minutes trunkantys kutenimo seansai. Amerikos gy¬dytojų nuomone, kutenimo metu suaktyvėja sensorinės reak¬cijos ir stimuliuojama galvos smegenų veikla. Kitaip tariant, tokie vaikai užaugę būna protingesni.