Froido sapnų tyrimo pagrindu buvo teiginys, jog egzistuoja analogijos tarp įvairiom dvasinio gyvenimo apraikom miego metu ir įvairiom būsenom esant psichinėm ligom realiame gyvenime.
Sapnai danai yra sudėtingos ir spalvingos fantazijos. Bet jei analitikas, susidūręs su ia sapnų mediaga, naudoja originalią Froido "laisvų asociacijų" techniką, jis mato, kad sapnus galima redukuoti į tam tikrus pagrindinius modelius.
Froido "laisvų asociacijų" technikos pradia buvo paimta i psichoterapijos.
Jos esme tame, jog sergančiam pasiūloma susikoncentruoti ties savo ligota idėja, bet ne galvoti apie ją, o pabandyti isiaikint bei perduot gydytojuj visas mintys, kylančias jam tos idėjos atvilgiu.
i technika suvaidino labai svarbų vaidmenį psichoanalizės raidoje, nes leido Froidui panaudoti sapnus kaip ieities taką, kuriuo remiantis galima pradėti tirti paciento pasąmoninę problemą.
Froidas pastebėjo paprastą, bet labai svarbų, esminį dalyką, kad jei sapnuotojas skatinamas tęsti pasakojimą apie savo sapnų vaizdinius ir mintis, kurias ie jam sukelia, jis prasitars ir atskleis pasąmoninį savo negalavimų pagrindą tuo, ką jis kalba, ir tuo, ką jis kalbėdamas sąmoningai praleidia. Jo mintys gali pasirodyti neprotingos ir netinkamos, bet po kurio laiko pasidaro jau aiku, ko jis stengiasi vengti, kokią nemalonią mintį ar patyrimą slopina. Kad ir kaip jis bando tai umaskuoti, visa, ką jis sako, rodo jo nemalonumų esmę.
Froidas sapnus dalina į trys grupes: pirmai grupei priklauso lengvai suprantami sapnai, leidiantys juos paaikinti i mūsų normalaus dvasinio gyvenimo puses.
Antrai grupei priklauso sapnai, kurie i pirmo vilgsnio atrodo mums aikus bei suprantami, tačiau negalime jų susieti su savo dvasiniu gyvenimu.
Ir pagaliau trečiai grupei priklauso sapnai, kurie atrodo mums visikai absurdiki bei neturi absoliučiai jokio sąryio su mūsų gyvenimu.
Sapnai niekada nesidomi tuo, kas negalėjo sukelti dėmesio dienos bėgyje, ir menkniekiai, nesudominantys mūsų diena, nesugeba persekioti mūsų ir miego laiku.
Visuose vaikikose sapnuose ypač pastebima viena bendra savybe: visi jie igyvendina norus,kurie ugime dieną bei liko nepatenkinti. ie sapnai yra paprasti bei neumaskuoti norų igyvendinimai.
Kiekvienas sapno elementas nustatomas per pasleptas sapno mintys, ir savo atsiradymu skolingas ne vietaj ju,bet visai ju virtinej. Sapnų veikimo metu psichinis akcentas nukrypta nuo esminiu minčiu bei vaizdiniu link
Visi sapnai yra uzslepti istumtu noru įgyvendintojai.
Jis dirbo, remdamasis bendra prielaida, kad sapnai nėra atsitiktiniai, bet yra susiję su sąmoningomis mintimis ir problemomis. i prielaida anaiptol nebuvo savavalika. Ji buvo pagrįsta įymių neurologų, pavyzdiui, Pjero anė (Pierre Janet), ivadomis, kad neurozės simptomai susiję su tam tikru sąmoningu patyrimu. Jie netgi yra atskilusios sąmoningos psichikos sritys, kurios kitu laiku ir kitokiomis aplinkybėmis gali būti sąmoningos.
Sapnai - tai karalikas kelias į pasamonę". Sapnuose simboline forma praneama apie į pasamonę nustumtus konfliktus.
Zigmundo Froido teorija buvo itin efektyvi XIX a. pabaigos - XX a. pradios Austrijoje, kur, dėl tuo metu vyravusių viktorianistinių moralinių normų, seksualinių neurozių skaičius buvo itin didelis, tačiau po pirmosios Seksualinės revoliucijos tokių neurozių skaičius labai sumaėjo ir Zigmundo Froido mokiniai, visų pirma, Karlas Jungas, Alfredas Adleris ir Vilhelmas Reichas ėmė iekoti kitų, sudėtingesnių paaikinimų mogaus sąmonei ir pasąmonei.
Kol kas niekas negali paprietarauti Froido nuslopinimo ir norų ipildymo, kaip neabejotinų sapnų simbolizmo prieasčių, teorijai.
Kiekvienas sapnas yra sukeltas tik dėl egoistinio pobūdio prieasčių.